Žiūrovai komikai ir urvinis žmogus

urvinis zmogus

Mūsų gyvenimo upė nestovi vietoje, jos neperbrisi, jei norėsi peršokti į kitą kranto pusę, bet tėkmės vagą pakeisti įmanoma. Suprantama, tam būtina pridėti labai daug pastangų, tačiau nieko neįmanomo nėra, jei to nori ir sieki. Gal naujų pojūčių paskatinti ar paspyrėti, kartais, žmonės nusprendžia, kad reikėtų „prisitrinti“ prie inteligentijos ir kokį kartelį apsilankyti kokiam nors spektaklyje, gal monologe.

Žmonių susirūpinimu savo „išprusimu“ susirūpinau ir aš, kai balandžio 14 dieną apsilankiau koncertų salėje su tikslu, gerai praleisti laiką su šeima, pasismaginti nuostabioje Giedriaus Savicko komedijos premjeroje „Urvinis žmogus„ir susitikti daug pažįstamų, kurių paprastai sutikti neįmanoma. Vieni dirba, kiti keliauja arba atvirkščiai. Tad vienintelis būdas susitikti su draugais – spektakliai :)

Viskas vyko kaip ir visada, draugo perleistus bilietus į komediją parodėme prie įėjimo į koncertų salę stovinčiai vienai iš dviejų mergaičių – kontrolierių, įėjome į laukiamąjį. Vestibiulyje stoviniavo dar keli būsimi žiūrovai. Pamažu pradėjo rinktis gausesnis žiūrovų būrys, jų tarpe buvo galima pastebėti ir įvairių įmonių vadovų, daug aristokratų bei krūvą „pelyčių“, kurios dėl nežinomos priežasties buvo priverstos apsilankyti visuomenei skirtame renginyje – komedijoje.

Premjera vyko didelėje salėje, kurios prieigose buvo ir mini baras, ties kuriuo ir bandysiu apsistoti. Iki monologo buvo likę apie 30 minučių, tad stoviniavome laukiamajame, kur turėjau galimybę pasišnekučiuoti su sutiktais draugais ir jų draugėmis bei žmonomis ir pastebėti prie baro esančių stovimų stalelio dalyvių vartojamus gėrimus. Be alkoholio nebūtų ir komedijos, pagalvojau išvydęs gėrimus, kuriuos vartojo laukiantieji. Iš išvaizdos ir laikysenos buvo galima nesunkiai spėti, kad tai buvo ne aukštų manierų žmonės, kurie įkalti ar prikalti alkoholio negalėjo namuose, jiems prireikė nueiti į viešą erdvę – komediją.

Nepatikėsite, kol laukėme durų atidarymo, barelio lankytojų veidai pradėjo minkštėti, jų veiduose atsirado nežymūs gerų emocijų požymiai, jų bendravimo tarpusavyje skleidžiamas garsas darėsi vis stipresnis, kol prieš durų atidarymą netapo panašus į, lyg, iš šiltų kraštų parskridusių didžiulį Gagų būrį (jos būna sibirinės, skiauterėtosios ir paprastos). Taigi, komedija prasidėjo ankščiau nei pati komedija.

Kai visas veiksmas persikėlė į salės erdvę, „pasišildę“ iki to žiūrovai į Gedimino pokštus reaguodavo nesveikai emociškai, suprantama, kad komedija, juokėmės visi salėje esantys… Bet kam žvengti taip, lyg žiūrėtum televizorių ir valgytum traškučius vienas? Vienintelė priežastis, kuri pertraukdavo „šiltų“ žiūrovų žvengą būdavo Facebook’as, kuriame jie mirko kone visos premjeros metu ir priversdavo juos susikaupti.

Ne visi komikai ant scenos, pagalvojau po Gedimino Savicko pokštelio klausimu „kodėl visi vyrai – šikniai“. Jis replikavo, „kad į klausimą kodėl visi vyrai šikniai atsakyti negaliu ir aš, nes susirinko ne visi…“ :)

Taigi, komedijas okupuoja žiūrovai, kuriems be jokių pastangų pavyksta prajuokinti savo artimuosius namuose, tik ne visada jų vaidmenys yra tinkantys viešiems pasirodymams…

Svarbiausia, kad mes su šeima gavome tai ko norėjome – gera nuotaika, smagiai praleistas laikas ir juoko pagalba, galbūt, prailgintas gyvenimo laikas… 😉

Ieškantiems daugiau – rakshtys.

Pasisakymai , , , ,

Comments are closed.